Išlydėjo jis, šį kartą ją. Šiek tiek artima, bet šiek tiek svetima. Per eilę metų, jie taip ir ne tapo draugais.
Nežinia kodėl, ar dėl to, kad niekada nesistengė tokiais būti, ar dėl to, kad taip ir nebandė atrasti, galbūt, visgi, kažką stipraus esančio juose abiejuose. Nebuvo jie draugai, nebuvo ir mylimieji, bet priešais jų nepavadinsi. Priešai vienas kito nepasiilgsta. O jie ilgėdavos. Ilgėdavos gretumo, dažnai pasitaikančių nuomonių skirtumo ir tos tylos, kuri užklupdavo po bemiegės, kartu praleistos nakties..

.

Tu semsi, kasi mane, nes aš būsiu smėlis.

Statysi pilį iš manęs ir to kas aplinkui, stovėdamas viso manęs vidury.

- Kas tu?

- Smėlis. 

Galėsi sugriauti kada panorėjęs. Ar lietaus kaip raganius priprašęs, užtvindyt mane-savo paties sulipdyta.

Supiltą į aukštumas aukštai, kiek galima aukštesnį.

Prisižert kišenes, jei bijosi palikti vienovėj.

Taip būsim draugia visada, kol išbirsiu pro sudulusią siūle, prieš daugelį  metų nusiūtą..

Nujaučiu, sėdėsiu lyg aušros.
Vėl.
O tas - vėl, be jokių priekaištų sau, be beviltiškumo, be dramatizmo.
Aš neskubu.
Neturiu kur skubėti, jau seniai.
Niekur ne vėluoju, nors paprastai be 20-ties minučių, kultūringo atsilikimo nuo sutarto grafiko neapseinu. Nežinau kodėl.
Ar dėl to, kad esu moteris ir turiu, tarsi prigimtinę teisę, sau leisti taip pasielgti. Ar dėl to, kad meno žmonės, gyvendami paraleliniuose pasauliuose, pamiršta laiko tėkmę, ji mažiausiai svarbi jų gyvenime- nepaneigsit. .
Todėl, tai lyg ir privalu.
Nes jie visur turėtų skubėti, bet niekur nespėja..  Juk tiek visokios kūrybinės veiklos! 
Pasiilgau tų laikų, mano Mūzai išeigiadieniai, kuriuos ji savavališkai uždelsė, kiek ilgeriop nei paprastai.. Įžūlybė- nekitaip!
Pastarosiomis dienomis geriu daug juodosios arbatos.
Smarkus pokytis, juk buvau ištekėjus už feng shui- žalia žalia žalia...
Metu rūkymą.
Taigi, josios išgeriu po keliolika standartinių puodelių per dieną. Manau šiandien aplenkiau net pačią medžiagų apykaitą- 17 ir nejutau, bet skaičiuoti, smalsumo dėlei nepamiršau. Visgi įdomu.
Taip mušdama rekordus, susikūriau dar vieną Blog'ą.
Smarkiai kitokį, gal ir gerai.. Perdėm didelis vienodumas, priveda tik prie stagnacijos. Kokios, paklausite, o gi prie visokios! Intelektualinės, dvasinės, kultūrinės. Jūs kaip norit, o aš už visapusiškumą. Bet yra vienas bet, kur esu vienareikšmiškai nepalenkiama. Siekiant tikslų, būtina judėti, neklaidžiojant šalutiniais keleliais, kitaip nieko nebus.
Apie tikslus užsiminiau, ne šeipsau, juk visada, kiekvienas veiksmas, turi priežastį. Taigi taigi, gimė nauja idėja- bim bam.. Apie kurią dabar nekalbėsiu ir su Mūza ji nieko bendro neturi, bet visgi idėja!
Jaučiu, kad šįkart, mano mintys kitokios. Metafizinis poetizmas, turbūt šildosi sąvastį, pritūpęs, greta elektrinio šildytuvo. Mhm, jis sakė- jo nėra. Kaupiasi kitądieniui.
Arba kitaip- jis labai išvien su manimi. Nesispyrioja ir nedemonstruoja savo egocentriškumo, poreikiu pasireikšti.

 .

                                                             Ir nori ir negali. Ir gali ir nenori.                                                                   O visgi, be jos, jis niekaip.. nei paskrenda, nei krenta. 

          O vieno tam neužtenka, o kitas taip neaiškiai toli.. 

       Kad net surast negali.

    O jei ir aptikus, suprast per sunku.

    maištas

   maištas

    tiek maišto!

        Norėtus, kad būtų kitaip, ką apkaltint, kad viskas ne taip kaip norėtus?

   likimas
    likimas

                        o Dievai, jo tiek daug!                     

          

  meilė                                                    

                                                    meilė

                   meilė ...

                                  

 

 .

Sekanti mintis buvo: Vargšas jis, tokioje smulkioje žolėjė, būdamas toks stambus ir silpnas nuo savo paties dydžio. Kerėplino linkstančiais stiebžoliais. Slydo, suko ratus obels kamienu, tarsi nerasdamas kelio, gūdaus miško tankmėje ar svetimos vietovės platumoje, bet žūtbūt ketindamas pasiekti, tai kas jam net nelemta. 

Krito, krito.. plasnojo perregimais sparneliais, niekaip negalėdamas iveikti, to didelio, savo paties pražūtingo silpnumo ir pasiekti debesuotą dangų. Patį gražiausią, lengviausią debesį, plūduriuojantį melsvutėlaitėje padangėje..

 

 .

" Depresija gydoma sveiku protu. Sveikas protas- menu. Menas nepagydomas- arba tave nuo jo atgrasina, arba įtraukia ir tu įklimpsti."

Neaplankė tąkart pakeleivingi sapnai, pasigriebęs žiupsnį juodųjų pipirų, paleido į laisvę pirštų galiukus. Kartkartėmis apimtas malonaus, kutulingo čiaudulio, priraižė, štai tokiu, improvizacinių bareljefų.

Savotiška meditacija, maloni lytėjimo refleksams.

Pasirodo ir tingėti gali būti įdomu.

.

.

Aha aha, penketas dėžučių, kiekvienoje po tuštumą, kvepiančia medienos drožlėmis. 

Maži, netapetuoti kambarėliai su pakeliamais stogais. 

Jei jis būtų mažas, nors šiek tiek mažesnis, vedamas didelio noro, nedvejodamas apsigyventų, vienoje iš jų. 

Savo maža nugarėle, parkritęs ir pasidavęs behorizontėm fantazijom, stebėtų mėnulį. 

Sikstiljonus kartų didesnį už jį patį! 

Rūkytų vyšnių taboką vasarvidžio naktimis. Skaitytų įkvepiančias rašlevas...

Jis šiek tiek linkęs į filosofiją. Tiki jų poveikiu jo sąvasčiai.

...aha aha, jis šiek tiek ir beprotis.

Iš tikrųjų, norėtų namo pakeliamu stogu.

Kažkada pavirtęs paukščiu, po bemiegės nakties išplasnotų pažadinti ryto.

...aha aha.