.

Sekanti mintis buvo: Vargšas jis, tokioje smulkioje žolėjė, būdamas toks stambus ir silpnas nuo savo paties dydžio. Kerėplino linkstančiais stiebžoliais. Slydo, suko ratus obels kamienu, tarsi nerasdamas kelio, gūdaus miško tankmėje ar svetimos vietovės platumoje, bet žūtbūt ketindamas pasiekti, tai kas jam net nelemta. 

Krito, krito.. plasnojo perregimais sparneliais, niekaip negalėdamas iveikti, to didelio, savo paties pražūtingo silpnumo ir pasiekti debesuotą dangų. Patį gražiausią, lengviausią debesį, plūduriuojantį melsvutėlaitėje padangėje..